Medus

 

Medus– regionarinis ir metų laikų produktas. Bičių produktuose sujungiamos augalinių medžiagų ir medžiagų, pagaminamų bičių organizme , savybės. Tai  yra augalinės kilmės medžiagos, pagausintos bitės organizme pagaminamais, sudėtingais biologinių junginių junginių kompleksais. Bičių pienelis, nuodai ir kai kurios kitos medžiagos yra gryni bičių liaukų produktai.

Medaus sudėtis:Meduje yra apie 20% vandens ir apie 80% sausų medžiagų. Meduje daugiausia yra angliavandenių, kurių didelę dalį sudaro organizmo legvai įsisavinami paprastieji cukrūs – gliukozė ir fruktozė. Jos kartu sudaro invertuotą cukrų. Meduje yra sacharozės, melitozės, dekstrinų. Tai yra invertuoti cukrūs. Invertuotų cukrų sudėtis meduje priklauso nuo to, iš kokių augalų jis surinktas. Cukraus kiekiui turi įtakos dirva ir klimatinės sąlygos, žiedų amžius, nes į žydėjimo pabaigą cukraus kiekis mažėja.

  Meduje yra organinių ir neorganinių rugščių, mineralinių, azotinių, dažančių ir aromatinių medžiagų, vitaminų bei fermentų. Todėl medus vartojamas ne tik maistui, bet ir gydymui. Iš organinių rugščių yra obuolių, pieno, citrinos, rugštynių, vyno, skruzdžių. Medus turi  žmogaus organizmui labai reikalingų mineralinių medžiagų: geležies, kalio, kalcio, fosforo, natrio. Tamsiame meduje šių medžiagų daugiau, negu šviesiame. Taip pat yra ir mikroelementų: boro, mangano, jodo , bromo, vario, cinko. Azotinės medžiagos, esančios meduje, yra baltyminės ir nebaltyminės. Jos pakliūva iš augalų kartu su nektaru, žiedadulkėmis, taip pat ir iš bičių organizmo. Yra nustatyta, kad nebaltyminių azotinių medžagų yra keturis kartus daugiau ,negu baltyminių.

 Medus turi daug bičių organizmo išskirtų fermentų, kaip invertazės, diastazės, katalazės, lipazės. Fermentai invertazė ir diastazė meduje atsiranda iš seilių. Jie yra baltyminės kilmės, pasižymintys kataliniu veikimu. Aktyviausi fermentai veikia, esant 40-500  temperatūrai, o esant 00 temperatūrai, jie esti neveiklūs. Didelę reikšmę žmogaus organizmui turi vitaminai. Meduje randama A, B1, B2, B6, C, D, ir PP vitaminų. Nors jų ir nedaug, bet kartu su kitomis medžiagomis jie turi didelę reikšmę. Žiedadulkėse gausu vitaminų, fermentų, įvairių mineralinių druskų, baltymų ir riebalų. Todėl žiedadulkės padidina medaus maistingumą.

 Kad surinktų 1kg medaus, bitės turi aplankyti apie 10mln. žiedų. Šioje daugybėje žiedų pasitaiko ir vaistažolių, turinčių gydomųjų savybių, kurios tam tikru laipsniu pereina į medų. Dažniausiai medus būna poliflorinis, t.y. surinktas iš įvairių augalų, monoflorinis-vienarūšis medus, kai  bitės suneša medų iš vienos rūšies augalų žiedų ir tų auglalų medus kiekis viršija 50%. Medaus komponentai yra skirtingi ne tik savo pagrindinių sudėtinių dalių kiekiu, bet ir kokybe. Meduje dar yra koloidinių, alkoloidinių ir bakterijas užmušančių medžiagų, taip pat nedaug dažančių ir aromatinių medžiagų. Todėl medaus kaitinti negalima. Kaitinant medų iki 80-900, invertuoto cukraus meduje sumažėja, o sacharozės padaugėja. Taip pat padaugėja aminoazoto, padidėja rugštingumas, žūva fermentai, išgaruoja aromatinės medžiagos, pablogėja medaus fiziologinės savybės.

 Medaus kristalizacija: subrendęs, šviežiai išsuktas medus yra tiršto sirupo konsistencijos. Toks jis būna 1-1,5 mėn., o po to pradeda atsirasti cukraus kristalai ir dėl to atrodo drumzlinas. Medaus kristalizacija – natūralus procesas, nepabloginantis jo kokybės. Kristalizuojantis medui, pirmiausia išsiskiria vynuogių cukraus kristalai, o vaisių cukrus lieka skystas ir abgaubia vynuogių cukraus kristalus. Dėl to susikristalizavęs medus niekada nebūna sausas ir absoliučiai kietas. Medus turintis vynuogių cukraus kristalizuojasi greičiau, o turintis daugiau vaisių cukraus, dekstrinų ir koloidinių medžiagų, kristalizuojasi lėčiau. Baltosios akacijos, vaismedžių ir lipčiaus meduje vyrauja vaisių cukrus, todėl šios rušies medus kristalizuojasi lėtai.  Kai kurios lipčiaus medaus rūšys ilgai nesikristalizuoja.

Medaus laikymas: medų galima laikyti statinėse, dėžėse, emaliuotose puoduose, kibiruose, moliniuose ir stikliniuose induose. Negalima medaus laikyti cinkuotuose, variniuose, nikeliuotuose induose, nes meduje esančios organinės rūgštys tirpdo metalus, ir suardo druskas. Nuo šių druskų pasikeičia medaus spalva, o kai kurių metalų druskos nuodingos žmogaus organizmui.

Medaus rūgimas:  nesubrendęs medus, turintis daugiau kaip 20% vandens, gali greitai pradėti rūgti. Nesubrendęs medus rūgsta dėl žiedadulkėse esančių fermentų. Kuo daugiau žiedadulkių yra nesubrendusiame meduje, tuo jis greičiau rūgsta. Rūgstančio medaus cukrūs, veikiant žiedadulkėse esančioms mielėms, virsta alkoholiu, o vėliau – acto rūgštimi, ir išsiskiria vanduo. Acto rūgštis suteikia medui rūgštų kvapą, nemalonų skonį, be to, medus būna ne toks tirštas. Išsiskyrusi angliarūgštė padidina medaus tūrį, paviršiuje atsiranda putos. Prarūgęs medus labai kenksmingas bitėms ir žmonėms.

Medaus gydomosios savybės: Labai vertinga medaus priemaiša yra žiedadulkės. Medaus spalvai, struktūrai, aromatui, skoniui turi įtakos jame esančios organinės rūgštys, mikroelementai ir kiti sudėtingi junginiai,kurių kompleksai susiję su augmenija, iš kurios surinktas nektaras. Meduje esantys cukrūs, sudarydami junginius su jame esančiomis amino rūgštimis, sudaro spalvines medžiagas – melanoidus. Šios amino rūgštys vertingos tuo, kad, patekusios į žmogaus organizmą, betarpiškai dalyvauja audinių statyboje.

Medus – maistas. Medus labai vertingas maisto prduktas. Jame esanti fruktozė ir gliukozė labai svarbios žmogaus organizmui medžiagos. Jos iš žarnyno pereina į kraują ir čia per vartų veną patenka į kepenis, kur sukaupiamos jų atsargos glikogeno pavidalu. Jis būna dar vertingesnis, kai, susirgus organizmui, sutrinka sudėtingos biocheminės reakcijos,ir išsirenka energetiniai organizmo ištekliai. Čia išryskėja medaus vertė, pagrindinių komponenčių – gliukozės, fruktozės ir sacharozės – požiūriu. Šiais atvejais vertingesnis tas medus, kuriame invertuoto cukraus yra daugiau. Meduje esančios mineralinės medžiagos(kalis, natris, magnis, fosforas, chloras, siera) yra žmogaus organizme, dažniausiai elektrolitų pavidalu. Jie vadinami biogenais,nes jiems tenka svarbus vaidmuo, dalyvaujant žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje ir įvairiose svarbiose biocheminėse reakcijose. Be šių makroelementų, meduje nustatyta ištisa eilė vadinamų mikroelementų, kurių yra taip pat ir žmogaus organizme. Jie dalyvauja gyvybiškai svarbiuose procesuose, baltymų, fermentų, hormonų apykaitoje.

Medus – vaistas. Nustatyta, kad meduje yra B grupės vitaminų, vitaminų E, K, C, PP, H ir kt. Tiesa, vitaminų meduje yra labai mažai. Jei yra su kitais meduje esančiais ingridientais (mikroelementai, fermentai) organinių junginių pavidalu, tai nulemia, kad organizmas juos lengvai įsisavina. Viena iš žmogaus senejimo teorijų yra tokia, kad su amžiumi, pasireiškiant medžiagų apykaitos pakitimams, sutrinka mikroelementų įsisavinimas, o tai atsiliepia į kitus svarbius biocheminius procesus, vykstančius žmogaus organizme. Meduje esantys elektrolitai ir mikroelementai pagerina jį ne tik kaip maisto produktą, bet ir kaip preparatą, turintį gydomąsias savybes. Jis ypač svarbus vyresnio amžiaus žmonėms, nes šiuo atveju, jis gali padėti organizmui svarbias organizme vykstančias reakcjas reikiamame lygyje.  Išsiaiškinus elektrolitų ir mikroelementų kiekių sutrikimus organizme, bandoma tai koreguoti atitinkamomis cheminėmis medžiagomis. Dabartiniu metu gaminamas medus, turintis daug reikalingų medžiagų, kurias tokiu pavidalu organizmas žymiai geriau įsisavina. Todėl medų galima plačiau naudoti atskiriems susirgimams gydyti.  Be to, medus gali būti rezerviniu šaltiniu daugeliui medžiagų, reikalingų organizme vykstantiems svarbiems ir sudėtingiems procesams normalizuoti bei palaikyti.  O tyrinėjant bičių medaus antibakterines savybes, nustatyta, kad jis veikia prieš daugelį patogeninių mikrobų rūšių, tame tarpe ir Bac. Anthracis(juodligės), pseudomonas pyocyanea (mėlynųjų pūlių lazdelės), trichamonas vaginalis(grybelinis) ir dauglelį kitų. Įvairių rūšių medaus antibakterinio poveikio tyrinėjimams skiriamas svarbus vaidmuo, nes tai turi praktinę reikšmę gydomuoju požiūriu. Bičių medaus antibakterinio veikimo aktyvumas priklauso ir nuo lakių, jame esančių medžiagų, todėl medaus negalima laikyti atviruose induose ir šildyti. Medaus gydomasis efektas priklauso ir nuo jo antibakterinio , priešuždegiminio veikimo, ir nuo organizmo apsauginių jėgų veikos skatinimo.

Medaus rūšys

Medaus skonis, spalva ir kvapas skiriasi priklausomai nuo žiedų, iš kurių rinktas nektaras, dėl to skiriamos medaus rūšys. Kai kurių augalų nektaras gali turėti toksiškų savybių žmonėms, nors yra nekenksmingas bitėms. Dažniausiai pasitaikančios rūšys:

  • Liepų medus – šviesus geltonas, liepžiedžių kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo, kepenų, inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms.
  • Aviečių medus – šviesus, stiproko kvapo, naudojamas gydyti peršalimo ligoms.
  • Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kvapnus, kartokas. Gydomas kvėpavimo takų uždegimas, padidėjęs skrandžio rūgštingumas, slopinamas skausmas.
  • Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, silpno kvapo, kartokas. Vartojamas padidėjusiam skrandžio rūgštingumui mažinti.
  • Dobilų medus šviesus gelsvas, beveik baltas, švelnaus skonio. Naudojamas skrandžio rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
  • Viržių medus - tamsus geltonas su rusvu atspalviu, stipraus kvapo, kartokas. Naudojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
  • Grikių medus - tamsus rausvas arba beveik rudas, skonis ir kvapas yra aštrus. Stiprina organizmą, ramina nervų sistemą, švelnina paauglystės metu atsirandančius skausmus.
  • Pievų medus - surinktas iš įvairių augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvas. Turi daug aromatinių medžiagų, B ir C grupės vitaminų. Gydo peršalimo ligas, stiprina organizmą.
  • Miško medus - aitrus, tamsios spalvos. Kvapas įvairus. Vaismedžių medus šviesus geltonas, malonaus kvapo.
  • Lipčiaus medus gali būti dviejų rūšių – augalų arba vabzdžių. Žmogui labai naudingas.
  • Augalų lipčius tamsus, suneštas iš augalų lapų, spyglių išskirto skysčio. Vabzdžių lipčius 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų.