Propolis - Pikis

 

Bičių pikio kilmė ir rūšys. Bičių pikis, arba bičių klijus, medicinoje vadinamas propoliu. Pagrindinė žaliava, iš kurios bitės pagamina pikį, yra augalinė derva. Ją bitės betarpiškai surenka nuo beržų, drebulių, tuopų, kaštanų, guobų pumpurų, rečiau nuo eglių, pušų ir kai kurių krūmų.  Drevinės medžiagos bitėms teikia šalavijas, saulėgrąža, bei įvairių kitų žolinių augalų žiedai, lapai ,jauni ūgliai, augalų žaizdos, taip pat ir žiedadulkės. Į surinktą nuo augalų dervą bitės vėliau primaišo vaško, seilių liaukų sekreto, žiedadulkių ir kitų priemaišų. Taip gaunamas bičių pikis. Pagal paskirtį skiriamos dvi bičių pikio rūšys:

  1. Pikis skirtas korių akučių lakavimui ir dezinfekavimui.
  2. Bičių pikis skirtas avilio plyšiams, perėjimams užpildyti, kad į avilio vidų nepūstų vėjas,neprasibrautų pašaliniai gyviai.

Bičių pikio fizinės ir cheminės savybės. Bičių pikio spalvą sunku nusakyti, ji priklauso nuo augalų, iš kurių surinkta derva. Vyraujanti spalva – tamsiai žalsva su pilku atspalviu ir tamsiai pilka ar ruda su žalsvu atspalviu. Jis pasižymi stipriu, maloniu aromatu.Vyrauja tuopų ir beržų kvapas. Esant 150 ir žemesnei temperatūrai, pikis būna kietas ir trapus. Kylant temperatūrai, pikis darosi plastiškesnis. Esant 400 temperatūrai, darosi plastiškiausias ir lipnus. Pikis visiškai tirpsta stipriame šarme. Dalinai – eteryje, chloroforme, amoniake, terpentine, alkoholyje. Pagrindiniai pikio sudėties komponentai yra šie: įvairios dervos(didžiausia dalis), vaškas, eteriniai aliejai, ir kt. priemaišos. Bičių pikis turi daug kalio, fosforo, geležies druskų. Gausu mikroelementų: cinko, vario, kobalto, mangano. Vitaminų: A, B, C, PP, P. Bičių pikio sudėtyje gausu įvairių heterociklinių medžiagų: flavono, aptinkamo gamtoje ant augalų lapų ir kitų augalo dalių, flavanolio – geltonos spalvos augalų pigmento. Be to, bičių pikio sudėtyje rasta galanginas ir abietinė rūgštis, šios medžiagos pasižymi stipriomis dezinfekuojančiomis savybėmis.

Pikio gydomosios savybės. Priešbakterinis veikimas.  Liaudies medicinoje pikis buvo naudojams dar senovėje ilgai negyjančioms žaizdoms ir išviršiniams augliams gydyti. Eksperimentais įrodyta, kad pikis pasižymi stipriomis antibakterinėmis medžiagomis prieš daugelį patogeninių mokrobų rūšių. Tyrinėjant pikiuotų terpių priešbakterinį veikimą, pastebėtas stipresnis poveikis prieš gramteigiamus mikrobus. Labai mažos pikio koncentracijos turi bakteriostatinį veikimą net prieš sporines bacilų formas, sugebančias ilgiau išlaikyti, veikiant jas žalingiems faktoriams. Pastebėtas jo priešvirusinis veikimas prieš gripo sukėlėją. Jis veikia ir prieš tuberkuliozės, sifilio, difterijos, leptospirozių, kai kurių grybelinių susirgimų, taip pat prieš kai kuriuos virškinamo trakto infekcinių susirgimų sukėlėjus. Bakteriocidinis veikimas nustatytas daugiau kaip prieš 100 mikroorganizmų kultūrų, priklausančių 9 patogeninių bakterijų rūšims.

Pikio poveikis organizmui. Platus pikio priešbakterinio veikimo spektras davė pagrindą susidomėti jo pritaikymu gydymui. Jis pasižymi bendru ir vietiniu veikimu.  Pikis stimuliuoja specifinių antikūnių susidarymą organizme, sustiprina fagocitozę, didina baltymo properdino kiekį kraujyje, o tai kelia organizmo atsparumą. Naudojant pikio preparatus vietiškai, jis skatina granuliacinio audinio susidarymą, spartina epitelinio audinio atsisatatymą ir gerina rezorbcijos procesus uždegimo vietose, mažina niežėjimą, veikia nuskausminančiai. Pasak stomatologu pikis turi labiau išreikštas nuskausminimo savybes nei kokainas ir novokainas.